Hiperaktyvumas – dažnai kasdieniniuose pokalbiuose minimas terminas, tačiau jis yra kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Hiperaktyvumas, būdingas tokioms ligoms kaip dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD), nėra vien tik nerimastingumas.
Hiperaktyvumo apibrėžimas
Hiperaktyvumas iš esmės reiškia pernelyg didelį judrumą ir impulsyvumą. Tai ne tik aktyvumas, bet ir veikla bei elgesys, kurie dažnai laikomi neadekvačiais asmens amžiui ar situacijai. Vaikams tai gali reikšti nepaliaujamą maivymąsi, nuolatinį kalbėjimą arba nesugebėjimą išsilaikyti vietoje net ir ramioje aplinkoje, pavyzdžiui, klasėje [1]. Suaugusiesiems tai gali pasireikšti kaip nesugebėjimas išlikti ramiai ar susikaupti, šokinėjimas nuo vienos užduoties prie kitos jos nebaigus.
Hiperaktyvumui būdingi požymiai
Per didelis judėjimas – asmenims gali būti sunku ilgai sėdėti ramiai. Tai gali pasireikšti tokiu elgesiu kaip maivymasis, baksnojimas ar neramūs kojų judesiai.
Impulsyvumas – tai gali pasireikšti kaip sunkumai laukiant savo eilės, atsakinėjant į klausimus arba pertraukiant pokalbius.
Nedėmesingumas – nors jis nėra tiesioginis hiperaktyvumo požymis, tačiau, esant tokiems sutrikimams kaip ADHD, dažnai pasireiškia kartu su hiperaktyvumu.
Kalbumas – hiperaktyvus žmogus gali kalbėti be perstojo ir dažnai netinkamu metu.
Sunkumai užsiimant ramia veikla – užduotys, reikalaujančios nuolatinio dėmesio ir ramybės, gali būti ypač sudėtingos.
Neurocheminis disbalansas – tam tikrų neurotransmiterių – cheminių medžiagų smegenyse, atsakingų už ryšį tarp nervinių ląstelių – disbalansas gali sukelti hiperaktyvumą.
Dieta ir mityba – kai kurie tyrimai rodo, kad tam tikri maisto priedai arba didelis cukraus kiekis gali sustiprinti hiperaktyvų elgesį jautriems asmenims.
Hiperaktyvumą lemiantys veiksniai ir priežastys
Nors tiksli hiperaktyvumo priežastis tebėra nuolatinių tyrimų objektas, yra įrodymų, kad lemiamą vaidmenį atlieka genetika. Aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, prenatalinis alkoholio ar tabako poveikis, taip pat gali turėti įtakos jo vystymuisi [2]. Neurovaizdavimo tyrimai parodė, kad asmenų, sergančių ADHD, smegenų struktūros ir funkcijos skiriasi nuo asmenų, neturinčių šio sutrikimo, smegenų struktūrų ir funkcijų skirtumų [3].
Hiperaktyvumą gali lemti keletas veiksnių, įskaitant:
- Genetika – yra nemažai įrodymų, kad hiperaktyvumas, ypač sergant ADHD, turi genetinį komponentą.
- Smegenų struktūra ir veikimas – hiperaktyvų elgesį gali lemti tam tikrų smegenų sričių, ypač susijusių su impulsų kontrole ir dėmesiu, skirtumai.
- Aplinkos veiksniai – tam tikrų aplinkos veiksnių, tokių kaip alkoholis ar tabakas nėštumo metu, poveikis gali padidinti riziką.
Kodėl tai svarbu?
Suprasti ir pripažinti hiperaktyvumą labai svarbu, nes jis gali turėti didelės įtakos asmens gyvenimo kokybei. Jis gali trukdyti užmegzti santykius, siekti puikių rezultatų akademinėje ar profesinėje aplinkoje ar net atlikti kasdienes užduotis [4].
Hiperaktyvumo valdymas
Gydymo galimybės yra įvairios ir gali būti pritaikytos pagal individualius poreikius. Jie gali būti įvairūs – nuo elgesio terapijos iki medikamentinio gydymo. Daugeliui hiperaktyvumo simptomų turinčių asmenų veiksmingai padeda stimuliuojantys vaistai, pavyzdžiui, metilfenidatas (dažniausiai žinomas kaip Ritalinas) [5]. Tačiau medicininės intervencijos visada turėtų būti svarstomos kartu su terapija ir konsultavimu.
Kiti sprendimo būdai:
Elgesio terapija – šios terapijos gali suteikti asmenims strategijų, kaip suvaldyti hiperaktyvų elgesį ir pagerinti impulsų kontrolę.
Mitybos pokyčiai – kai kuriems žmonėms gali padėti tam tikrų maisto priedų atsisakymas arba cukraus vartojimo sumažinimas, nors tai nėra visuotinai veiksminga.
Fizinis aktyvumas – reguliarus fizinis aktyvumas gali padėti sušvelninti kai kuriuos hiperaktyvumo simptomus.
Sąmoningumas ir meditacija – tokios technikos kaip sąmoningumas gali pagerinti savęs suvokimą ir padėti suvaldyti impulsyvumą.
Hiperaktyvumas – tai ne tik „per didelis energijos kiekis“. Tai mediciniškai pripažinta būklė, kuri, nesiimant priemonių, gali trukdyti kasdieniam asmens gyvenimui. Sąmoningumas, supratimas ir savalaikis įsikišimas gali daug ką pakeisti.
Šaltiniai:
- DuPaul, G. J., & Stoner, G. (2014). ADHD in the schools: Assessment and intervention strategies. Guilford Publications.
- Thapar, A., & Cooper, M. (2016). Attention deficit hyperactivity disorder. The Lancet, 387(10024), 1240-1250.
- Castellanos, F. X., & Proal, E. (2012). Large-scale brain systems in ADHD: Beyond the prefrontal–striatal model. Trends in Cognitive Sciences, 16(1), 17-26.
- Barkley, R. A. (2014). Attention-deficit hyperactivity disorder: A handbook for diagnosis and treatment. Guilford Publications.
- Biederman, J., & Faraone, S. V. (2005). Attention-deficit hyperactivity disorder. The Lancet, 366(9481), 237-248.
- American Psychiatric Association. (2013). Diagnostic and statistical manual of mental disorders (5th ed.).
- Biederman, J., & Faraone, S. V. (2005). Attention-deficit hyperactivity disorder. The Lancet, 366(9481), 237-248.
- Cortese, S., Adamo, N., Del Giovane, C., Mohr-Jensen, C., Hayes, A. J., Carucci, S., … & Cipriani, A. (2018). Comparative efficacy and tolerability of medications for attention-deficit hyperactivity disorder in children, adolescents, and adults: a systematic review and network meta-analysis. The Lancet Psychiatry, 5(9), 727-738.
