Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) yra vienas iš dažniausiai diagnozuojamų neurologinių raidos sutrikimų. Juo serga ir vaikai, ir suaugusieji, nors daugelis atvejų nustatomi mokykliniais metais. Kiekvienam svarbu žinoti šio sutrikimo pasireiškimo būdus, kad būtų galima tinkamai reaguoti ir prireikus padėti sergančiajam. Tad šiandien pakalbėkime apie jį plačiau.
Kas yra ADHD?
ADHD, arba dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas, yra neurologinis raidos sutrikimas, kuris paprastai prasideda vaikystėje ir gali išlikti iki pilnametystės [1]. Sergantiesiems gali pasireikšti dėmesio stokos, impulsyvumo ir hiperaktyvumo simptomai. Ar kada nors teko susidurti su sunkumais sutelkiant dėmesį į užduotį, o gal jaučiate didžiulį norą judėti? Nors tai įprasti žmogiški išgyvenimai, ADHD sergantiems asmenims jie dar labiau sustiprėja ir gali smarkiai paveikti jų kasdienį gyvenimą.
Kodėl svarbu žinoti apie ADHD?
Žinios yra galia. ADHD atpažinimas ir supratimas leidžia anksti diagnozuoti ir įsikišti. Tai gali atverti kelią veiksmingoms įveikos strategijoms, gydymui ir, svarbiausia, artimųjų bei visos visuomenės pripažinimui ir palaikymui. Daugiau:
Ankstyvoji diagnostika ir intervencija – ankstyvas ADHD simptomų atpažinimas gali padėti laiku imtis intervencinių priemonių, kurios gali pagerinti sergančiųjų rezultatus. Ankstyvasis gydymas gali apimti elgesio terapiją, vaistus ir ugdymo priemones, kurios gali padėti suvaldyti sutrikimo simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Geresnė parama – kai mokytojai, tėvai, kolegos ir darbdaviai supranta ADHD, jie gali suteikti veiksmingesnę paramą. Tai gali reikšti, kad reikia pasiūlyti daugiau struktūros, kantrybės ar specialių priemonių, kurios padėtų asmeniui pasiekti sėkmę.
Išvengti neteisingo vertinimo – daugelis ADHD simptomų, pavyzdžiui, impulsyvumas ar nedėmesingumas, gali būti klaidingai supainiojami su tyčiniu netinkamu elgesiu ar tinginyste. Supratimas apie ADHD gali padėti išvengti klaidingo tokio elgesio interpretavimo ir išvengti nereikalingos kritikos ar bausmių.
Savęs pažinimas ir savęs priėmimas – tiems, kuriems diagnozuota ADHD, supratimas apie šią ligą gali suteikti jėgų. Jis gali suteikti kontekstą iššūkiams, su kuriais jie susiduria, ir padėti ieškoti strategijų, kurios išnaudotų jų stipriąsias puses.
Psichikos sveikatos stiprinimas – ADHD dažnai gali egzistuoti kartu su kitomis psichikos sveikatos būklėmis, pavyzdžiui, nerimu ar depresija. ADHD atpažinimas ir gydymas gali būti labai svarbi bendros psichikos sveikatos palaikymo dalis.
Venkite galimos rizikos – negydoma ADHD gali sukelti įvairių gyvenimo sunkumų, įskaitant akademinius ir darbo sunkumus, santykių problemas ir didesnę nelaimingų atsitikimų riziką. Žinant apie ADHD galima imtis prevencinių priemonių.
Destigmatizacija – su supratimu ateina empatija. Kai daugiau žmonių sužino apie ADHD, visuomenės požiūris gali pasikeisti, o tai sumažins stigmatizaciją ir sukurs labiau įtraukią aplinką.
Mokslo ir medicinos pažanga – didėjant informuotumui apie ADHD, gali būti skiriama daugiau lėšų moksliniams tyrimams, todėl atsiras geresnių diagnostikos priemonių, gydymo būdų ir galimų vaistų.
Holistinis žmonių įvairovės supratimas – pripažįstant neurologinių raidos sutrikimų, tokių kaip ADHD, niuansus, prisidedama prie platesnio žmogaus proto ir elgesio supratimo, o tai praturtina mūsų požiūrį į įvairovę.
ADHD tipai
Yra trys pagrindiniai ADHD tipai:
- Dėmesio stoka – dėmesio ir koncentracijos sunkumai, bet ne hiperaktyvumas. Simptomai gali būti užmaršumas, lengvas išsiblaškymas, detalių praleidimas arba sunkumai organizuojant užduotis.
- Hiperaktyvumas ir impulsyvumas – vyraujantys hiperaktyvumo ir impulsyvumo požymiai be dėmesio stokos. Tai gali pasireikšti nerimu, nesugebėjimu išsilaikyti vietoje, skubėjimu atliekant užduotis arba pernelyg dideliu kalbėjimu.
- Kombinuotas pasireiškimas – pasireiškia ir neatidumo, ir hiperaktyvumo bei impulsyvumo požymiai.
Kas sukelia ADHD?
Milijono dolerių klausimas. Nėra vienos žinomos priežasties, o yra veiksnių derinys. Didelį vaidmenį atlieka genetika, nes ADHD sergančių šeimos narių skaičius didina riziką [2]. Kiti veiksniai – priešlaikinis gimdymas, smegenų traumos ir aplinkos toksinų poveikis nėštumo metu. Labai svarbu išsklaidyti mitą, kad ADHD sukelia cukrus, blogas auklėjimas ar per didelis televizoriaus žiūrėjimas. Šie veiksniai gali sustiprinti simptomus, bet nėra pagrindinės priežastys.
Kaip diagnozuojamas ADHD?
Tai nėra taip paprasta, kaip atlikti kraujo tyrimą. Diagnozei nustatyti reikia išsamaus sveikatos priežiūros specialisto įvertinimo, geriausia, jei jis specializuojasi ADHD srityje. Šis vertinimas dažnai apima pokalbius, klausimynus, stebėjimus ir kartais neuropsichologinius tyrimus [3].
Koks taikomas gydymas?
Yra daugybė gydymo būdų. Vaistai, pavyzdžiui, stimuliuojantys ir nestimuliuojantys, daugeliui gali būti veiksmingi [4]. Vertinga ir elgesio terapija, socialinių įgūdžių lavinimas bei psichoedukacija. Svarbiausia? Rasti tai, kas geriausiai tinka konkrečiam asmeniui.
Gyvenimas su ADHD
Suteikus tinkamą pagalbą, daugelis ADHD sergančių asmenų gyvena sėkmingą ir visavertį gyvenimą. Jie dažnai turi unikalių stipriųjų savybių, pavyzdžiui, kūrybiškumą, entuziazmą ir gebėjimą mąstyti nestandartiškai. Tačiau jie taip pat gali susidurti su sunkumais tokiose srityse kaip organizavimas, laiko valdymas ir santykių palaikymas. Supratimas ir pritaikytos intervencijos gali daug ką pakeisti.
Ką galime padaryti, kad paremtume sergančiuosius ADHD?
Empatija yra labai svarbi. Supratimas ir kantrybė gali daug ką pakeisti. Be to, labai naudinga kurti aplinką, kuri kuo mažiau blaškytų dėmesį, siūlyti priminimus ir suskirstyti užduotis į įveikiamus etapus.
Apibendrinant galima teigti, kad ADHD yra sudėtingas ir daugialypis sutrikimas. Aiškindami apie jį, mes ne tik suteikiame daugiau galimybių sergantiesiems, bet ir skatiname labiau įtraukią ir supratingą visuomenę.
Ar norėtumėte sužinoti daugiau? Apsvarstykite galimybę ieškoti informacijos tokiose organizacijose kaip Dėmesio sutrikimo asociacija arba CHADD.
Šaltiniai:
- American Psychiatric Association. (2013). Diagnostic and statistical manual of mental disorders (5th ed.). Arlington, VA: Author.
- Faraone, S. V., Perlis, R. H., Doyle, A. E., Smoller, J. W., Goralnick, J. J., Holmgren, M. A., & Sklar, P. (2005). Molecular genetics of attention-deficit/hyperactivity disorder. Biological psychiatry, 57(11), 1313-1323.
- Nigg, J. T. (2006). What causes ADHD? Understanding what goes wrong and why. Guilford Press.
- Pliszka, S., AACAP Work Group on Quality Issues. (2007). Practice parameter for the assessment and treatment of children and adolescents with attention-deficit/hyperactivity disorder. Journal of the American Academy of Child & Adolescent Psychiatry, 46(7), 894-921.
